Pal. J. Matulaitis apie bažnytinės provincijos steigimą: „Šventasis Tėvas norėjo parodyti Lietuvai ypatingą meilę ir palankumą“

Tiksliau – ne tik kalbėjau. Gana daug tiesiog skaičiau: tėvo Jurgio kalbą Kauno katedroje 1926-ųjų gegužės 13-ąją bažnytinės provincijos įsteigimo paskelbimo iškilmėse, jo pranešimų Vatikano valstybės sekretoriui ištraukas ir, žinoma, laiškus artimesniems ir tolimesniems, tiesiogiai dalyvavusiems procese ir visai su juo nesusijusiems.

Tądien auditorijoje buvęs geras bičiulis vėliau pasakė: „Žinai, koks buvo jausmas klausantis tėvo Jurgio žodžių? It žydų vaikų, klausiančių savo tėvo per Pesachą: „Tėve, papasakok, ką mes šiandien švenčiame?“ Ir tėvas pasakoja visą išvedimo ir išgelbėjimo istoriją. Taip ir čia.“

Man visuomet atrodė, kad būtent tai – tėvo Jurgio glaustai ir aiškiai pateikiami faktai, realūs vertinimai, įžvalgios refleksijos ir nuoširdūs atviravimai – piešia gyvą ano meto įvykių paveikslą, atveria jų reikšmę ir pažadina protą bei širdį ieškoti jų atgarsio šiandien. Pasirodo, ne tik man.

Taigi, artėjant gegužės 13-ajai – didžiosios šventės Kauno arkikatedroje šimtmečiui, aiškiai žinau – nieko kito nereikia. Tik leisti kalbėti pačiam tėvui Jurgiui. Taip pat žinau, kad per pastaruosius mėnesius – laukiant balandžio 4-osios, bulės „Lituanorum gente“ pasirašymo šimtmečio, ir jau po jo – nemažai rašinėjau tai vienur, tai kitur. Ir tėvą Jurgį jau nemažai citavau. O vis dėlto – esu įsitikinusi – reikia, o gal net būtina tai padaryti dar kartą. Kad gerai įsiklausytume. Kaip tie žydų vaikai per Pesachą. Nes juk tai mūsų istorija. Mūsų Bažnyčia. Mūsų Lietuva.

Taigi. Priešistorė. Vos pora tėvo Jurgio plunksnos brūkštelėjimų.

Vilniuje dažnai buvo įspūdis, kad esu pragaro prieangyje, o čia, atrodo, teko susidurti su pačiu Liuciferiu ir stoti su juo į kovą. Darbas beprotiškas, bet matau, kad būtinas. Čiagi sprendžiasi Bažnyčios klausimas ir tokios daugybės, tokios daugybės sielų (iš laiško kunigui Kazimierzui Bronikowskiui, 1925 m. gruodžio 18 d., Kaunas, iš lenkų k. vertė autorė).

Dirbau dieną ir naktį, pasninkavau ir meldžiausi. Dievas palaimino mano darbą; po mėnesio pajutau, kad atmosfera pradeda keistis į gerąją pusę. […] Beveik visus svarbiausius klausimus pavyko sėkmingai išspręsti arba bent jau parengti Šventojo Sosto sprendimui (iš laiško kunigui Kazimierzui Bronikowskiui, 1926 m. kovo 26 d., Roma, iš lenkų k. vertė autorė).

Išsamiausia ir nuosekliausia paties proceso apžvalga – arkivyskupo Jurgio laiškuose Žemaičių vyskupijos augziliarui, būsimajam Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui. Tik vienas kitas jų fragmentas iki šiol buvo cituotas. Tad šiandien dar kartą – išsamiai – teprabyla pats arkivyskupas Jurgis.

Roma, 1926 m. kovo 15 d.

Ekscelencija, artinantis Jūsų Vardo dienai siunčiu Jums kuo širdingiausių linkėjimų – visokeriopų Dievo malonių.

Aš čia turiu daug darbo. Užvakar (13 šio mėn.) buvau pas Šv. Tėvą. […]. Reikalus galima bus, rodosi, gerai atlikti. Bet yra ir kliūčių, ypač dėl provincijos sudarymo. Šventasis Sostas nori, kiek tik bus galima, patenkinti ir Vyskupų, ir Valdžios pageidavimus. Ant visko sutinkama; tik labai daug sunkenybių sudaro Klaipėdos Kraštas, nes jų turima ir iš kitur (būtent iš vokiečių pusės); vis tik tikimasi jas nugalėti. Dar daugiau sunkenybių yra su „Administratio Apostolica Kaišedorensis“. Šito vardo jokiu būdu nesutinkama palikti. Griežtai pareikšta, kad negalima ir nenorima kištis į politiką ir sukelti kitur audrą; be to, ši formula galėtų būti blogai suprasta ir daryti įspūdžio, kad „Administratio Kaišedorensis pro parte dioecesis Vilnensis“ paliekama po Vilniaus Arcivyskupo lenko jurisdikcija ir kad jis galėsiąs kištis į jos reikalus.

Nors administratyviu adžvilgiu esą visiškai nepatogu (nonsensas), tačiau tiek nusileidžiama, kad sutinkama iš tos dalies sudaryti atskirą dieceziją, formuluojant šitaip: „ex parte dioeceses Vilnensis in Lituania constituitur dioecesis Kaišedorensis“. Be to, sutinkama gale Litterae Apostolicae pažymėti, kad Apaštalų Sostas „ius sibi reservat pro temporum adiunctis res aliter definiendi“. […]

Telegrafavau apie tai į Genevą J. E. Ministeriui Reiniui ir prašiau, kad su J. E. Prezidentu pasitartų. Bet nežinau, kada jis galės tai atlikti. Todėl kreipiuosi į Jūsų Ekscelenciją, kad malonėtumėte šį reikalą su J. E. Prezidentu aptarti ir man telegrama pranešti, ar sutinkama priimti pasiūlymas. […]

Prašau viską užlaikyti griežtoj paslaptyje. Laukiu skubaus atsakymo.

Visa širdimi Jums atsidavęs, + Jurgis

Roma, 1926 m. kovo 25 d.

Ekscelencija, labai širdingai dėkui už telegramą ir laiškus. – Visą laiką teko man dirbti labai sunkiai ir labai daug. Bet rodosi, kad dabarties jau pradės eiti reikalai sparčiai pirmyn. – Daug sunkenybių ir kliūčių turėjau nugalėti dėl Klaipėdos Krašto. Reikėjo atremti vokiečių ir Varmijos vyskupo daromi priekaištai ir reikalavimai. Teko daug skaityti ir rašyti. Pavadinta bus ta šalis „praelatūra“, pateks po valdžia Telšių vyskupo; tokiu būdu ji bus pilnai įkūnyta į Lietuvos provinciją. Vikarijato vardas pasirodė ne toks patogus; būtų išrodę, kad ta šalis yra misijų šalis ir liekasi po tiesiogine Ap. Sosto valdžia.

Vilniaus diecezijos dalis tebeliks, tik, kaip rašiau, ji virs diecezija. Bus geriau. Šiaip būtų darę įspūdžio, kad ji tebesiliekanti po Vilniaus arcivyskupo valdžia. […] Paminėjimą politinių sienų visiškai apleisime, kad nebūtų nereikalingų ir netikslių aiškinimų.

[…] – Buvau kiek susirgęs influenza; peršalau. Bet dabar jau vėl sveikas jaučiuosi. – Pasveikinkite J. E. Prezidentą nuo manęs ir pasakykite, kad darau kas galima. […] Toji redakcija, kuri bus priimta, rodosi Lietuvai nieko negalės pakenkti. Žinoma, opozicija norėdama ras ką kritikuoti, tegul ant manęs suvers bėdą, aš jau pratęs būt puolamas.

Siunčiu Jums linkėjimų kuodaugiausia ir kuogeriausių Velykų šventėms. Per Jus sveikinu ir visą dieceziją, o neužilgio ir archidieceziją. Dieve duok Jums ilgai ir laimingai gyvuoti ir Dievo garbei ir Bažnyčios ir Tėvynės labui darbuotis!

+ Jurgis, Arcivyskupas

Roma, 1926 m. kovo 27 d.

Ekscelencija, rašiau į Jūsų Ekscelenciją šio mėnesio 25 dieną, […] kad Tamsta tuo tarpu valdytum dijeceziją. Kad nebūtų kokių nors abejojimų ar nesusipratimo, pranešu, kad mano mintis buvo duoti Tamstai visokius reikalingus įgaliojimus, pridėtame čia dokumente nurodytus.

[…] Sunkenybės, rodos, jau nugalėtos; viskas eina taip, kaip kitados buvova su Tamsta kalbėjusiu. Neužilgo pasirodys viešai paskelbti dokumentai.

Kada grįšiu, dar tikrai nežinau; tikiuosi, kad neužilgo po Velykų.

Siunčiu kuoširdingiausių linkėjimų. Atsidavęs visa širdimi, + G. M. Arciv.

Roma, 1926 m. balandžio 6 d.

Ekscelencija, jau „Acta Apostolicae Sedis“ spaudoje; ryt pasirodys. Lietuvos Bažnytinė Provincija jau sudaryta. Vyskupai jau paskirti. Siunčiu Jūsų Ekscelencijai depešą su jų vardais. Jūsų Ekscelencija pakeltas Kauno Arcivyskupu. Ilgiausių metų ir visokeriopų Dievo Malonių! […] Bulla suredaguota kiek kitaip, negu buvo manyta, bet grynai bažnytine dvasia. Daug vargo ir darbo, kol prieita prie tos redakcijos, iš įvairių pusių buvo kliūčių. Čia visi stebisi, […] sako, kad stebuklingu greitumu visa kas padaryta. Be abejo tai didelės reikšmės istorinis įvykis. Jis daug gero padarys ir Lietuvos Bažnyčiai ir Lietuvos Valstybei. Taip greitai ir tokia gražia forma leisdamas tą raštą Šv. Tėvas norėjo parodyti Lietuvai ypatingos meilės ir palankumo.

[…] Naujai paskirtiems vyskupams prašau nuo manęs išreikšti linkėjimus, nes skyrium rašyti neturiu kada. […]

Dar kartą linkėdamas visą gerą, pasilieku visa širdimi Jūsų Ekscelencijai atsidavęs, + Jurgis, Arc.

P. S. Manyčiau, būtų gera, kad ir Jūsų Ekscelencija ir kiti vyskupai savo ir tikinčiųjų vardu, pasiųstų Šv. Tėvui širdingą padėkos depešą už įsteigimą provincijos ir hierarchijos sudarymą.

Roma, 1926 m. balandžio 10 d.

Ekscelencija, žada man paruošti Bullas iki 16 d. šio mėnesio. Tuoj ir važiuosiu į Lietuvą; dienpranešiu depeša.

Bullą, kuria steigiama Lietuvos Bažnytinė Provincija, reikėtų kiek galima iškilmingiau paskelbti Kauno Bazilikoje. Po to būtų gera suruošti Akademiją su tinkamomis paskaitomis iš Lietuvos dijecezijų praeities ir apie dabar skelbiamos Bullos reikšmę. Čia duota man suprasti, kad tai būtų labai pravartu. Gal Jūsų Ekscelencija teiktumėtės pasiūlyti tą darbą kai kuriems profesoriams.

Gera būtų, kad ir nauji vyskupai liglaikiu ruoštūs konsekruotis. Galėtų vieną dieną jei ne visi, tai bent po du būti konsekruojamu.

[…] Žinoma, padarysime ir vyskupų konferenciją; prašau pagalvoti apie dienotvarkę.

J. E. Arciv. Karevičius grįš drauge su manim. Pasirįžęs yra stoti į Marijonų vienuoliją. Manau, kad tai yra geriausia išeitis; niekam į kelią nepareis. – Pirmadienį t. y. 12 š. mėn. turėsiva audienciją pas Šv. Tėvą. Po to dar teks atlikti keletas reikalų, o paskui važiuosim. Taigi neužilgo pasimatysime.

Jūsų Ekscelencijai visa širdimi atsidavęs. + Jurgis, Arc.

Roma, 1926 m. balandžio 15 d.

Ekscelencija, dėkui už depešą ir laišką. Čia labai patenkinti ir džiaugiasi, kad Lietuvoje katalikai patenkinti Provincijos sudarymu ir naujais vyskupų paskyrimais. Žinoma, priešininkai visuomet ras ką prikišti, bet nėr ko jų paisyti. Be abejo kas padaryta, gali Lietuvos Bažnyčios ir Tautos tik labui išeiti. […]

Į J. E. Staugaičio konsekraciją suskubsiu. J. E. Paltarokui ir Jums kas reikia parvešime. […]

Iš Romos išvažiuoju drauge su J. E. Arc. Karevičium 19 š. m. dieną; Kaune būsiva 22 balandžio prieš piet. Būčiau išvažiavęs kokią vieną dieną ankščiau, bet negavau bilieto. Kaune apie visa ką pasikalbėsime plačiai.

Širdingai sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir pasilieku visa širdimi Jums atsidavęs.

Roma, 1926 m. balandžio 16 d.

Ekscelencija, Jūsų laišką 12 balandžio š. m. rašytą tik ką gavau. Kad socijalistai ir masonai šėlsta dėl bažnytinės provincijos Lietuvoje įsteigimo ir dėl naujų vyskupų paskyrimo labai suprantama: pajuto, kad Bažnyčia ir katalikybė sustiprės. Bet nesuprantu, ko čia gali bijoti katalikai. Kaip tik mano nuomone, tai kas įvyko gali sunaudoti savo naudai. Tiek to. Bažnyčia negali visokių vėjų žiūrėti ir gaudyti, turi to žiūrėti, kas jai būtinai reikalinga ir pravartu.

Kaip jau rašiau, Kaune būsiu 22 balandžio prieš piet. Taigi J. E. Vyskupas Staugaitis gali ruoštis prie konsekracijos. Jūs galėsite ingresą taip pat greitai padaryti; reikalingas dispensas parvešiu, kad galėtumėte eiti pareigas dar negavę paliumą. […]

Taip pat parvešiu visiems „quinquennales“ ir šv. relikvijų altoriams.

Žadinkite ir kelkite gerą katalikų ūpą, kaip galėdami, nes tikrai didelę malonę suteikė Šventasis Tėvas Lietuvai; tai sustiprins tautos ne tik tikybinį, bet ir visuomeninį gyvenimą.

Bučiuoju Jus širdingai. Jurgis, Arkivysk.

Perpublikuota bernardinai.lt