Dėkoju už pasveikimą
„Gal šis faktas būtų kiek reikalingas šventos atminties arkivyskupo beatifikacijai, jeigu ne, tai tebūna mano padėka Dievo pagalbai per arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimą“, – vylėsi pasveikimo malonę patyręs ir lygiai prieš 50 metų ją užrašęs kunigas Liudvikas Puzonas, miręs 1988 m. balandžio 29 d. O jo liudijimas 46 metus pragulėjo Kaišiadorių arkivyskupijos kurijos archyvuose.
1955 metais gyvenau Abezėje, Komijos Respublikoje. Pasireiškus tuberkuliozės paaštrėjimui buvau antrą kartą gydomas pneumatoraksu. Vieną kartą, būtent 1955 m. kovo 31 d., leidžiant orą įvyko embolija, netekau sąmonės ir buvau visa kaire kūno puse paralyžiuotas. Kai tik atgavau sąmonę ir pastebėjau gydytojo rankas darant dirbtinį kvėpavimą ir išgirdau šaukiant mane pavarde, pirmoji mintis buvo pavesti savo pasveikimą šventos atminties arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimui ir dar tiesiog vaikiškai pagalvojau, kad nebus gėda Jurgiui Matulaičiui, jeigu mane iš tokios padėties išves.
Sąmonė tai grįždavo, tai pranykdavo. Nežinau, kiek laiko buvau be pilnos sąmonės tokios būklės. Girdėjau, kaip atėjo pažįstamas lietuvis kunigas ir pasakė: „Gailėkis už nuodėmes. Duosiu išrišimą.“ Aš pagalvojau: „Tai ir gerai, kad duos išrišimą.“ Girdėjau išrišimo žodžius ir kaip po to pradėjo kalbėti rožinį, paskui vėl nieko neatsimenu. Po kiek laiko darė man rentgeno nuotrauką. Visą laiką kvėpavau deguonimi iš mediciniškų deguonies maišų – jutau nosyje kažkokį lyg deginimą. Deguonies iškvėpavau septynis maišus ir tik prie aštunto maišo pradėjau savarankiškai kvėpuoti.
Atrodo, kad kitą dieną mane nunešė į ligoninės palatą, kurioje daiktai man neatrodė taip, kaip iš tikrųjų buvo. Visą naktį išgulėjau medicinos personalo – budinčių pažįstamų tautiečių felčerių – priežiūroje. Dėl embolijos visa kairė pusė buvo paralyžiuota ir aš gulėjau negalėdamas atsikelti. Kada pradėjau valdyti kairę pusę, nežinau. Žinau, kad pamažu pradėjau atsisėsti ir po dviejų savaičių pradėjau po truputį vaikščioti kitų prilaikomas.
Po embolijos atgavus sąmonę kurį laiką, apie tris dienas, kada užmerkdavau akis, vaizduotėn įkyriai lįsdavo įvairios šmėklos ir vaizdai raudoname ar pilkame fone. Po mėnesio išėjau vienas pasivaikščioti į kiemą. Mane pamatęs senas žydų tautybės gydytojas Rubinčik rusiškai pasakė: „Labai džiaugiuosi Jus matydamas. Galvojau, kad jei tris valandas išgyvensite, tai gyvensite.“
Po šios embolijos daugiau pneumatoraksu nesigydžiau. Davė man kursą streptomicino ir birželio mėnesį iš ligoninės išvykau. Po to nuo 1955 m. liepos mėnesio ligi 1959 m. kovo mėnesio dirbau statybose įvairius fizinius darbus, daugiausiai kaip dailidė ar betonuotojas. Sveikata laikėsi gerai. Dabar yra 1965 m. liepos mėnuo ir dirbu savo tiesioginį kunigo darbą. Su širdimi iš ryto kartais būna sunkiau. Kiek buvo pakilęs spaudimas, bet šiaip visu kuo sveikatoje jaučiuosi normaliai.