Palaimintasis Jurgis Matulaitis – įsimylėjęs Bažnyčią

Prisiminiau ją dabar, tiksliau, jos pavadinimą, nes švenčiame Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo šimtmetį: neseniai įvyko didysis džiaugsmo ir padėkos renginys Kaune, visos anuomet gimusios vyskupijos taip pat jau minėjo savo jubiliejus. Liepos 4 dienos vakarą prasidėjo Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai Marijampolėje – savotiška jubiliejinių renginių viršūnė tėvo Jurgio, apaštališkojo vizitatoriaus, bažnytinės provincijos kūrėjo, artumoje.

Bažnytinės provincijos šimtmečio temomis jau nemažai rašyta ir kalbėta: ir apie įvykio priešistorę, ir apie jo procesą bei reikšmę. Aišku, ir apie reikšmingą tėvo Jurgio vaidmenį. Tačiau ir šventės vyksme, ir temų įvairovėje rūpi eiti iki esmės. Todėl ir iškyla tasai Innamorato della Chiesa. Įsimylėjęs Bažnyčią… Juk kaip tik todėl arkivyskupas Jurgis Matulaitis anuomet gavo netikėtą paskyrimą apaštališkuoju vizitatoriumi. Ir būtent taip jį priėmė. Ir taip jį išgyveno.

Iš galvos vis neišeina tėvo Jurgio laiškas kunigui Kazimierui Bronikowskiui, rašytas 1926 m. gruodžio 18 d., vos atvykus į Kauną: „Tegul Brangusis Tėvas nesijaudina, kad atsidūriau Kaune. Šventasis Tėvas mane čia atsiuntė. Įvykiai klostėsi audringai. Vilniuje dažnai turėdavau įspūdį, kad esu pragaro prieangyje, o čia, atrodo, teko susidurti su pačiu Liuciferiu ir stoti į kovą. Darbas beprotiškas, bet matau, kad būtinas. Juk čia sprendžiasi Bažnyčios klausimas ir tokios daugybės, tokios daugybės sielų.“

Bažnyčia. Jos reikalas. Sielų išganymo reikalas. Motyvacinė jėga, vedusi tėvą Jurgį per visus tuos intensyvaus darbo, maldos ir apsimarinimo mėnesius. Ir, regis, išaugusi į aistrą, galutinai apėmusią širdį. Būtent toks jo žvilgsnis į jau atliktą darbą: „Esu įsitikinęs, kad Dievas bus patenkintas dėl to, kas padaryta, bet ar žmonės bus patenkinti? Abejoju. Manau, kad Lietuvoje galiu gauti gerokai pylos. Nesvarbu. Svarbu tik, kad Dievo šlovė augtų ir Bažnyčia stiprėtų. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia yra mano vienintelė tėvynė, ir jaučiu, kad vis labiau tampu jos vienintelės patriotas“ (iš arkivyskupo J. Matulaičio laiško seserims Švč. Jėzaus Širdies tarnaitėms, 1926 m. kovo 31 d.).

Tad baigiantis didžiųjų jubiliejinių renginių estafetei būtina sustoti būtent čia – prie esminės motyvacinės jėgos, prie tikrojo tikslo. Nes administracinė reforma buvo būtina priemonė. O esmė buvo Bažnyčia. Gyva tikėjimo bendruomenė, Dievo karalystė žemėje. Beje, būtent tai anądien pabrėžė Jo Ekscelencija arkivyskupas Paulas Richardas Gallagheris, Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, atvykęs į jubiliejaus iškilmes kaip popiežiaus Leono XIV ypatingasis pasiuntinys.

Prieš akis – trys tėvo Jurgio tekstai. Visiškai skirtingi: laiškas, dienoraštis, konferencija. Rašyti gana skirtingu laiku. Ir vis dėlto – panašūs, kaip trys vandens lašai. Vadinasi, išsilieję iš pačios širdies gelmės, kilę iš to, kas tikrai rūpėjo, degino, neleido nurimti, vedė ir traukė pirmyn, ko nebuvo įmanoma užmiršti.

Pirmąjį tekstą greičiausiai pažįsta daugelis. Tai vienas įspūdingiausių tėvo Jurgio dienoraščio – „Užrašų“ – fragmentų: „Šv. Katalikų Bažnyčia, tikroji Kristaus karalija ant žemės, karščiausiai mano numylėtoji! Jei tave užmirščiau, tegul būna užmiršta mano dešinioji, tegul mano liežuvis pridžiūsta prie gomurio, jei aš tavęs neatsiminčiau, jei aš tavęs nelaikyčiau, mano mieliausioji Motina, už visų didžiausią savo linksmybę! […] Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti tos didelės vienos minties – dėl Bažnyčios dirbti, vargti, kentėti; kad Bažnyčios kentėjimai, vargai ir žaizdos būtų mūsų vargais, kęsmais ir žaizdomis mūsų širdies, kad […] mes tik to vieno bijotumės, – numirti nieko dar nekentėję, nevargę, nedirbę dėl Bažnyčios, dėl sielų išganymo, dėl Dievo garbės; kad mūs mintis, geismai, norai vis į tą pusę linktų, kaip čia visur Kristų įnešus, Jo dvasia perėmus, kaip visur Katalikų Bažnyčios vardą išaukštinus“ (Jurgis Matulaitis, „Užrašai“, Paulius Subačius, FHM 4, Vilnius: „Aidai“, 1998 m., p. 17, 191­0 m. spalio 27 d. įrašas).

137-osios psalmės atskambiai lengvai atpažįstami: „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!“ (Ps 137, 5–6). Vis dėlto tik visai neseniai suvokiau: juk čia ne šlovinimas ar ištikimybės priesaika to, kuris su nuostaba žvelgia į galingus šventyklos mūrus. Priešingai. Čia tremties psalmė. Rauda to, kuris žvelgė į Jeruzalės griuvėsius…

Antrasis tekstas – iš lietuviškų tėvo Jurgio rankraščių. Konferencija „Apie Kristaus karalystę“. Sakytum, ką tik cituoto „Užrašų“ fragmento išplėtojimas. Šio rankraščio data nežinoma:

„Žiūrėkime į Kristaus asmenį. Jis – Žemės karalių valdovas, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes (plg. Apr 1, 5). „Ant jo galvos daug diademų […]. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (Apr 19, 12; 16). Jis sako: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga […] Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!“ (Apr 22, 13; 16). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota… kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti, tik Jėzaus Kristaus vardu (plg. Apd 4, 12). […] Nėra kito, kurį su Juo palyginti galėtume. Taigi, ko užsitarnauja iš mūsų toks Vadas? Ko vertas, ką Jam privalom? […] Turime eiti paskui: Jis pirmutinis ėjo, kryžių nešė, mirė. Jis sustiprins. „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

[…] Mes esame „įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9), nes Jis išlaisvino mus nuo pragaro. Esame „brangiai nupirkti“ (1 Kor 6, 20; 7, 23), Jo krauju atpirkti. Tėvas Jį paskyrė Visatos paveldėtoju, visa yra atidavęs į Jo rankas (plg. Hbr 1, 2; Jn 3, 35). Tad ir mes Jo nuosavybė esame, Jis mus pašaukė, o mes pasirinkome Jį už karalių ir vadą per krikštą […]. Taigi, ar dar abejosime, ar eiti paskui tokį vadą? Ar Jam pilnai atsiduoti? Ar Jo klausyti? Ar Jį sekti, kur tik mus ves? Jam tarnauti – tai viešpatauti! To karaliaus kalba: „Aš einu karan su blogu. Tie, kurie eis paskui mane, su manim dalysis visu kuo: tas pat drabužis, maistas, darbas, kryžiai, kaip ir mano. Tas pats laimėjimas ir laimė.“

Ne dėl ko kito Jis atėjo ir galėjo ateiti, kaip tik dėl Dievo garbės: Dievo garbę pasiekti, žmonių sielas išganydamas, jiems laimę atnešdamas ir suteikdamas – čia ir amžinumoje, ir pavieniams žmonėms, ir tautoms, ir viešpatijoms – kad per laikiną karalystę į amžinąją nuvestų. Bažnyčią įsteigė, apaštalus pašaukė. Jie tapo jos pamatu. Bet ir mes, savo širdin tą karaliją priimdami, palaikydami, naikiname, kas nuodėmėta, sugedę, įsodiname, kas šventa, tobula. Ir prie šios karalystės praplatinimo kitų sielose prisidedame. Ar gali prakilnesnis tikslas būti! – Dievo garbė, žmonių išganymas. Ar gali būti daiktas už Bažnyčią, už tą Kristaus karalystę, prakilnesnis, vertesnis mūsų gyvasties pasišventimo? Kaip laimingi būtų žmonės, jei Viešpaties Jėzaus mokslą priimtų ir pagal jį pilnai gyventų!

Istorija rašo, kaip augo, plėtojosi, kovojo toji Bažnyčia. Ir dabar kiek darbo: kiek stabmeldžių šalia Bažnyčios ir tarp katalikų! Kiek darbo, kaip maža darbininkų. Karalius mus šaukia. Kokia laimė! Ar surasi kilnesnį idealą, kaip tarnauti Bažnyčiai ir save išganyti ir kitus žmones? Tai ir Dievui garbė, ir geriausias būdas tautai ir saviems patarnauti: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo“, tik Jėzuje Kristuje (plg. Apd 4, 12). […]

Į Bažnyčią veržiasi stabmeldystės dvasia. Turime apsiginklavę stoti kovoti prieš ją. Neisime į svetimus kraštus, mes čia kovosim ir ginsim nuo vidinių, aršesnių priešų. Pagrindinis įrankis kovoje su stabmeldyste – organizacijos, gerų žmonių rinkimas ir organizavimas kovai su Bažnyčios priešais, Katalikų Bažnyčios vardo ir garbės kėlimui. Dievo karaliją statyti savo širdyse ir širdyse kitų, ypač tų, kurie netekę Kristaus, kurie paklydę tūno „tamsoje ir mirties ūksmėje“ (plg. Lk 1, 79), kurie nesižinodami, ką darą, prieš Kristų kovoja. Dėl Bažnyčios darbuotis – visur stabmeldystės dvasią apgalint, o Kristaus vardą išaukštinant. […] Netgi jeigu ir taip, kaip pirmiems krikščionims slapstytis prisieitų, neatsitraukti, bet darbuotis, Kristų visur įnešti!

Bažnyčia mums turi rūpėti – katalikybė, Kristus ir Jo karalija! Bažnyčios kentėjimai ir vargai turi būti mūsų kentėjimas ir skausmas; jos žydėjimas – mūsų džiaugsmas; svarbu tik vienas troškimas: dėl Dievo ir Bažnyčios darbuotis, neatsižvelgiant į pelną, nesibijant persekiojimų, nenusilenkiant prieš jokias kliūtis ir tramdymus! Turi mus vesti baimė ir troškimas, kad nenumirtume, nieko dėl Kristaus ir Bažnyčios nepadarę. Į tą pusę turi krypti mūsų mintys, žodžiai, darbai. Taip pat maldos, aukos, pasišventimas ten link turi krypti. Tai mūsų mintis, idealas. Norint tai pasiekti – nusimarinimo reikia, persigalėjimo, o ne triukšmo. […] Kasdieniuose darbuose galime pasižymėti: […] kalbose su kitais, susitaikydami, kasdieninėse priedermėse.

Ypatingai pasišvęsti Bažnyčiai, jos reikalams, kovai su jos priešais, naudojantis visokiais sutvėrimais tam tikslui. Šventoji Bažnyčia, Aukštybių dangiškoji Jeruzalė; Kristaus karalystė. „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!“ (Ps 137, 5–6).

Tikslas prakilnus! Žada daug! Kova teisinga ir naudinga, garbinga! Užmokestis gausus! – Kur tu, Viešpatie, ten ir aš noriu būti!“

Galiausiai – laiškas. Rašytas trejetu metų vėliau nei anas „Užrašų“ fragmentas. Lyg abiejų ankstesnių tekstų jungtis ir santrauka: „Bažnyčia tai mūs motina. Jos kryžiai ir kentėjimai turi būti mūs skausmai ir peršuliai; jos reikalai mūs reikalai, jos vargai ir bėdos turi būti mūs sielvartai ir rūpesčiai, jos džiaugsmai ir linksmybės mūs džiaugsmai… Mes turime gyventi ir darbuotis pirmiausiai Bažnyčiai, o jei prireiktų, ir mirti dėl jos. Ta viena baimė privalo mus imti, kad nieko nenuveikę Dievo garbei, Bažnyčiai, tai Dievo karalystei čia ant žemės, kaip šešėlis kartais nepraeitume per šį gyvenimą. […] Aš nei žodžių nesurandu išreikšti tai meilei, kurią ir pats norėčiau turėti mūsų brangiai motinai Bažnyčiai ir kitų širdysna ją įdiegti“ (iš arkivyskupo J. Matulaičio laiško kunigui Jonui Totoraičiui, 1913 m. sausio 8 d.).

Straipsnis publikuotas portale bernardinai.lt: https://www.bernardinai.lt/palaimintasis-jurgis-matulaitis-isimylejes-baznycia/